tu esi tarp trijų medių
ir kelmo kurį ikasei
tu esi tarp trijų saulių
pakėlęs akis ir rankas
kerpi popierių apteptą medumi
kerpi siuvi ragauji mane
ir matai kaip kyla garas
i burnos alsuojant
nėra nieko altesnio
u mane
nėra nieko kūrybikesnio
u laus tykančius
be prasmės į trauką
niekas tavęs nemato
nes pasislėpęs po papročiais
ir rūdių geletėmis
nes tu esi niekas turbūt
o a esu tu kartu su paukčiais
ir iogais ir samanose
miegančiomis grauolėmis pelėmis
tu esi tarp visų ių gėrybių
suglaudęs leivokus sparnus
prieais matomas stiklas
ir sraigės neklausančios vėjo ---
juk joms niekas ausų nedavė ---
o ar praė? -
tu dabar esi tuo kuo buvai
bet nesitikėjai nes viskas
keitėsi bet tik ne įsitikinimai
esi tarp dviejų uolų
įstrigusių krūmų ir sulkių
krintantis ir krintantis
o a esu dangus --- stebiu tave
a esu vandens altis ir
įtemptas pavirius ten apačioje
a tavo paties įtempta
taikliausiojo lanko strėlė
paleista
tiesiai
į taikinį -
raudoną obuolį
altakraujikai
meistrikai usiritą
ant pakauio
tu būsi gaiatis ir laikas
surikiuotas kaip kolekcionieriaus
inumeruoti eksponatai
po stiklu kitapus sraigių
kitapus vėjo ir visko
ką manei turįs
a esu kur kas daugiau
nei tau apie tai sakiau
daug ką praleidau
praklausei ir tu
prakaituodamas
tas kartis vargina
jis udo drasko
plėia tavo namus
po devyniomis spynomis
surakintus - niekas to nematė
todėl i tiesų NIEKO NEBUVO!
nėra medių
be aknų










