tu esi tarp trijų medžių
ir kelmo kurį iškasei

tu esi tarp trijų saulių
pakėlęs akis ir rankas
kerpi popierių apteptą medumi
kerpi siuvi ragauji mane
ir matai kaip kyla garas
iš burnos alsuojant
nėra nieko šaltesnio
už mane
     nėra nieko kūrybiškesnio
     už lašus tyškančius
     be prasmės į trauką

niekas tavęs nemato
nes pasislėpęs po papročiais
ir rūdžių geležtėmis

nes tu esi niekas turbūt
o aš esu tu kartu su paukščiais
ir žiogais ir samanose
miegančiomis gražuolėmis pelėmis

tu esi tarp visų šių gėrybių
suglaudęs šleivokus sparnus
priešais matomas stiklas
ir sraigės neklausančios vėjo ---
juk joms niekas ausų nedavė ---
o ar prašė? -
tu dabar esi tuo kuo buvai
bet nesitikėjai nes viskas
keitėsi bet tik ne įsitikinimai

esi tarp dviejų uolų
įstrigusių krūmų ir sulkių
krintantis ir krintantis

o aš esu dangus --- stebiu tave
aš esu vandens šaltis ir
įtemptas paviršius ten apačioje
aš tavo paties įtempta
taikliausiojo lanko strėlė
paleista
    tiesiai
    į taikinį -
    raudoną obuolį
    šaltakraujiškai
    meistriškai užsirištą
    ant pakaušio

tu būsi gaišatis ir laikas
surikiuotas kaip kolekcionieriaus
išnumeruoti eksponatai
po stiklu kitapus sraigių
kitapus vėjo ir visko
ką manei turįs

aš esu kur kas daugiau
nei tau apie tai sakiau
daug ką praleidau
praklausei ir tu
prakaituodamas
tas karštis vargina
jis žudo drasko
plėšia tavo namus
po devyniomis spynomis
surakintus - niekas to nematė
todėl iš tiesų NIEKO NEBUVO!
    nėra medžių
     be šaknų